Daugelis žmonių kasdieniame gyvenime susiduria su gausybe klausimų, susijusių su drabužiais, jų spalva, forma, elegantiškumo samprata, gerokai pasuka galvą, kuo apsivilkti einant į svarbų susitikimą, pasimatymą, net į darbą. Darbe, susitikimuose su svarbiais asmenimis, derybose, pasitarimuose ar priėmimuose kiekvienas veiklus žmogus, kuriam svarbi aplinkinių nuomonė, privalo dėvėti tik tinkamus tai progai drabužius. Šią dalykiniame pasaulyje labai svarbią sritį reguliuoja visuotinai pripažinti bendrieji protokoliniai aprangos reikalavimai. Kokie aksesuarai tinka prie vienokio ar kitokio stiliaus drabužių, kaip atrodyti elegantiškai ir dėl savo aprangos nepatekti į keblią padėtį, – šie klausimai aktualūs visiems, o ne tik verslininkams, valstybės tarnautojams ar diplomatinių atstovybių darbuotojams.Drabužiai visada buvo neatskiriama žmogaus kultūros, įvaizdžio, net visuomeninės padėties dalis. Todėl keičiantis visuomenės kultūrai keičiasi ir aprangos stilius.Kitados viena iš svarbiausių aprangos funkcijų buvo atskirti žmogų išoriškai, pabrėžti jo priklausomybę kuriam nors visuomenės sluoksniui. Daugybė taisyklių nustatydavo, kokius drabužius dėvėti kilmingiesiems, o ko nevalia vilkėti neturtingesniems, žemesnio luomo žmonėms. Pavyzdžiui, senovėje prasčiokams buvo draudžiama dėvėti kailinius. Tam tikra tradicinė profesinė apranga, buvusi net privaloma to ar kito amatininkų cecho atstovams, išliko iki šių dienų: sakykim, saviti dailidės drabužiai arba pūstos kepėjų kelnės, aukštos virėjų kepurės, o, pavyzdžiui, oro ar jūrų laivynų, sukarintų įstaigų darbuotojai privalo vilkėti karinę uniformą primenančią aprangą su specialiais aksesuarais – auksinėmis sagomis, antsiuvais, skiriamaisiais ženklais ir pan. Nepakito ir uniformos paskirtis – žymėti atstovavimą tam tikrai profesinei grupei.Mūsų laikų profesiniai drabužiai – ne tik uniformos senąja prasme. Kiekviena profesija kelia tam tikrus aprangos reikalavimus, tačiau savo stilių kuria įprastų drabužių pagrindu. Patys matome, kad bankų tarnautojai rengiasi kitaip nei žurnalistai, o šių apranga skiriasi nuo madų dizainerių kuriamų drabužių.Šiandien drabužiai neturi pabrėžti skirtumų tarp visuomenės sluoksnių, kaip buvo ankstesniais laikais. Kiekvienas dabar gali vilkėti viską, kas jam patinka, žinoma, jei turi už ką nusipirkti. Užtat šiais laikais įžvelgiame anksčiau nebūtą skirtumą tarp įvairaus amžiaus grupių – kiekviena iš jų laikosi savų aprangos taisyklių.Apranga tapo tam tikra žmogaus „vizitine kortele“. Juk ir šiais laikais drabužis dažnai lemia pirmąjį įspūdį apie žmogų. Tas įspūdis išlieka ilgam, todėl nesirūpinimas savo išvaizda – nedovanotina klaida.Aprangos taisyklės įvairiose šalyse nevienodos – jas lemia tradicijos, papročiai ir netgi klimatas. Nors šiais laikais oficialių formalumų lieka vis mažiau, vis dėlto esama standartinių reikalavimų, kuriuos privalu žinoti visiems. Kaip apsirengti einant į tą ar kitą renginį, paprastai nurodoma kvietimuose, tačiau tam tikri reikalavimai keliami ir kasdieniams darbo drabužiams.
Labiausiai paplitusi šiuolaikinių verslininkų, diplomatų ir valdžios atstovų aprangos forma yra kostiumas. Jis tapo šių žmonių darbiniu drabužiu. Vilkint kostiumu sėdamasi prie derybų stalo, daromi vizitai, lankomi teatrai ir restoranai. Kostiumas turėtų būti neutralios spalvos, pavyzdžiui, alavo pilkumo, tradicinės tamsiai mėlynos arba pilkos. Kostiumas turi būti geros kokybės, prie jo reikia vykusiai priderinti marškinius ir kaklaraištį.
Juostuoti kostiumai atrodo elegantiskai visur, tačiau įsidėmėtina, kad tos juostelės turi būti vos įžiūrimos. Prie juostuoto kostiumo dera abstraktaus motyvo, sudarančio kontrastą su kostiumo juostelėmis, kaklaraištis.
Languotas kostiumas tinka ir tarnybai, ir renginiams, jis atstoja mėlyną ar pilką kostiumą dirbant reklamos srityje, konsultavimo tarnyboje ar mažmeninėje prekyboje.
Prie kostiumo nedera avėti sportbačių. Sportinė avalinė skirta tik sportui. Taip pat nedera ir sportinio stiliaus krepšys.
Prie kostiumo dera ryšėti kaklaraištį. Užrištas kaklaraištis turi būti tokio ilgio, kad siektų apatinę diržo sagties ribą. Iš po plačiosios jo dalies neturi kyšoti (negali būti ilgesnis) siaurasis galas. Jeigu taip atsitinka, kaklaraiščio galą patartina kuo atsargiau, kad nesusilamdytų marškiniai, pakišti po jais pasinaudojus tarpeliu tarp sagų.
Kaklaraištis turi būti šviesesnis už kostiumą ir tamsesnis už marškinius. Pavyzdžiui, prie pilko kostiumo labiausiai tiks šviesiai pilkas kaklaraištis ir balti marškiniai. Norint išvengti nevykusių derinių reikia laikytis tokio principo: vienas iš trijų elementų – kostiumas, marškiniai ar kaklaraištis – gali būti margas. Kaklaraiščių esama įvairių – ryškių, gyvų ir švelnių, pastelinių spalvų, stambaus ir smulkaus piešinio. Piešinio stambumas turi būti atvirkščiai proporcingas amžiui – kuo garbingesnis amžius, tuo smulkesnis, švelnesnis turėtų būti piešinys.
Varlytės (peteliškės) būna juodos, baltos, spalvotos ar margos. Juodos varlytės ryšimos su smokingu ir fraku, baltos – su fraku, o spalvotos su smokingu, o tam tikrais atvejais tinka ir prie kostiumo.
Su kostiumu dėvimi marškiniai turi būti kiek ilgesnėmis rankovėmis – iš po švarko kyšantys rankogaliai teikia elegantiškumo. Dvigubi, arba prancūziški, rankogaliai laikomi veiklaus, klestinčio ir elegantiško vyro simboliu. Nevertėtų pirkti marškinių, kurių rankogaliai susegami vien sagutėmis. Norint atrodyti elegantiškai, patartina įsigyti auksines (paauksuotas) arba sidabrines sąsagas, galima ir su neryškiais pusbrangiais akmenimis, o jei įmanoma – ir su brangakmeniais. Iš švarko rankovių turi „žvilgčioti“ apie pusę centimetro paprastų ir daugiau kaip centimetras dvigubų rankogalių. Jei rankogalių iš po švarko nematyti – įspūdis nekoks.
Prie šiuolaikinio darbinio kostiumo šiauštinio audinio marškinių šiais laikais nebevilkima – gerą skonį liudija lygūs, vienspalviai marškiniai. Languotų marškinių (nesvarbu, kokio dydžio langeliai) prie kostiumo vilktis nederėtų.
Renkantis marškinius ypač įdėmiai reikia apžiūrėti apykaklę – ji turi būti standi ir tinkamos formos. Jeigu užsegta apykaklė pernelyg laisva, žmogus atrodo ligotas, todėl tarp apykaklės ir kaklo turėtų būti tik tiek vietos, kad tilptų pirštas.
Elegantiški marškiniai neturi kišenių, o jeigu jų ir esama, naudotis jomis nederėtų.
Oficialiame renginyje švarkas turi būti užsegtas. Į patalpas būtina įžengti taip pat tik užsagstytu švarku. Šis reikalavimas taikomas ir įeinant į restoraną (ypač jei šalia moteris), pasitarimo patalpą, netgi į kino teatro salę. Atsisegti visas švarko sagas galima tik pietaujant arba sėdint teatro krėsle. Atsistojus būtina užsisegti bent viršutinę švarko saga.
Kostiumą vilkintiems vyrams geriausiai tinka tamsios, neutralios spalvos kojinės – juodos, tamsiai mėlynos, tamsiai pilkos, gal net su neryškiais plonyčiais raštais. Ryškių spalvų – raudonos, geltonos, žalios, rėksmingo rašto kojinės rodo tik viena – pastangas bet kokia kaina atkreipti į save dėmesį. Kad baltos kojinės prie darbinio kostiumo nedera, turbūt net neverta sakyti. Vienaip ar kitaip, kojinių spalva visada turi būti tamsesnė negu kelnių. Kojinės turi pridengti kelis centimetrus plaukuotos blauzdos, apsinuoginančios užsikėlus koją ant kojos. Net jei kojos ir neplaukuotos, blauzdų geriau nerodyti.
Daugelis vyrų apie batus pagalvoja paskiausiai. O juk batai geriausiai rodo žmogaus visuomeninį statusą ir sėkmę. Labiausiai protokolą atitinka geros kokybės juodi batai, bet leistini ir anglių ar rūdos spalvos. Užtat šviesių batų reikėtų vengti. Balti marškiniai ir juodi batai dera prie bet kokios spalvos kostiumo. Bet svarbiausia taisyklė – batai turi būti tamsesni nei kelnės.
Verslo sferos darbuotojams siūlomas didžiulis tradicinių suvarstomų batų asortimentas. Tokie batai atrodo solidžiai ir tik jie vieninteliai tinka prie dalykinio stiliaus kostiumo.
Odinis turi būti ne tik batų viršus, bet ir padai. Geriausia rinktis veršio odos, o ne veliūrinius batus. Kad ir kokie patogūs būtų batai storais guminiais padais, jais avint galima sukurti labai specifinį įvaizdį. Beje, geros kokybės batai turi ir patogius odinius vidpadžius, leidžiančius odai kvėpuoti. Darbe vertėtų turėti atsarginius batus, kad darganotu oru galima būtų persiauti.
Surdutas – tai stilizuota karinė uniforma, prigludusio silueto kostiumas su gausiais karinės aprangos elementais: stačia apykakle, antpečiais „auksinėmis“ sagomis tiesaus kirpimo apysiaurėmis kelnėmis. Prie surduto avimi juodi suvarstomi batai.
Karininkai su paradine uniforma gali dalyvauti bet kuriose iškilmėse bet kuriuo paros metu. Tas pat pasakytina ir apie surdutą.
Kiekvienas vyras privalo mokėti pasirinkti tinkamą ir kokybišką kaklaraištį, žinoti, kiek žiedų mūvėti, kaip laikrodis, sąsagos ar kiti aksesuarai gali padėti kurti įvaizdį.
Akiniai gali būti ir įvaizdžio detalė, ir funkcinis elementas. Kad išvaizda būtų respektabilesnė, inteligentiškesnė arba kad jaunuolis atrodytų bent kiek vyresnis, galima nešioti ir akinius be dioptrijų. Reikia rinktis tokius rėmelius, kurie pakoreguotų veido bruožus, o ne atitiktų jo formą, – pavyzdžiui, apvalūs akiniai ant apvalaus ir putlaus vyro veido atrodo komiškai. Viršutinė rėmelių dalis turi būti vienoje linijoje su antakiais (nebent pasirenkami madingi siauri, antakių nesiekiantys rėmeliai). Beje, „dvigubų antakių“ efektas mažina akis, daro pavargusio žmogaus įspūdį. Rėmeliai neturi būti platesni už veidą ir dengti skruostus žemiau šnervių lygio. Akių centras turi būti ties stiklų viduriu.
Akiniai tamsiais stiklais teikia veidui piktoką išraišką, ir nors jie praktiškesni rašant ar skaitant po atviru dangumi arba ryškioje šviesoje, geriau dirbti su akiniais skaidriais stiklais, kad būtų galima palaikyti kontaktą su partneriu ir akimis (bendraujant tas labai svarbu).
Papuošalų atžvilgiu įsigalėjusi taisyklė: kuo mažiau, tuo geriau. Kai kurie vyrai mėgsta segėti apyrankes, grandinėles ar auskarus, nes mano, kad taip geriau išreiškia savo individualybę. Žiedų turi būti ne daugiau kaip du – pavyzdžiui, su monograma ir vestuvinis. Smeigtukų ir kaklaraiščio segtukų mada ateina ir praeina, todėl juos reikia segtis tik tada, kai jie madingi, o ne vien tam, kad prismeigtum kaklaraištį, kuris tuoj tuoj sieks lėkštę, – verčiau išmokti gerų manierų prie stalo.Medalionai, auksinės grandinėlės, mediniai pakabukai ir panašios puošmenos leistinos, bet tik ne prie darbo drabužių – einant į darbą jų reikėtų atsisakyti.
Kai kurie vyrai mėgsta sages, ženkliukus, įvairiausias plokšteles su užrašais (pavyzdžiui, politinės kampanijos ar labdaros simbolius). Tačiau tokie aprangos akcentai tinka tik tuo atveju, jeigu išsiruošta į specialų renginį. Visais kitais atvejais tokių puošmenų reikėtų atsisakyti. Išimtis – artistų verslo organizavimas.
Jei laikrodis plastikinis, guminis, papuoštas briliantais, spalvingesnis už kaklaraištį, pypčioja, skambina arba toks įmantrus, kad ir laiką nustatyti sunku, – jis tik darko vyro įvaizdį. Laikrodis visų pirma turi būti paprastas.Elegantiškiausi klasikiniai laikrodžiai su rodyklėmis. Dirželis gali būti ir metalinis, tik, žinoma, neturi visąlaik kabintis už marškinių rankovių, arba paprastos veršio odos. Nedera žavėtis masyviais juodais ciferblatais – jie sudaro pigų įspūdį. Laikrodį reikia rinktis tokį, kuris gerai atrodys ir darbe, ir laisvalaikiu.
Vyrai plunksnakočiams skiria ypatingą dėmesį ir visada pastebi, kuo rašo kiti.
Reklaminiais plunksnakočiais galima rašyti tik prie savo stalo kontoroje arba namuose. Susitikimuose su klientais, užsakovais, vadovaujančiais asmenimis reikia naudotis tik geros kokybės tušiniais arba automatiniais plunksnakočiais – tuo tarsi pabrėžiama, kad žmogus atsako už savo parašą. Automatiniai plunksnakočiai – išminties ir profesionalumo, tų dviejų savybių, kurių negalima nenorėti pabrėžti, ženklas. Ranka parašytą „ačiū“ šiais kompiuterių ir faksų laikais klientai ir užsakovai labai vertina.
Portfeliai, diplomatai – antras po kostiumo daiktas, daug pasakantis apie vyrą.
Į portfelį negalima prigrūsti tiek, kad jis išsipūstų. Blogiausiu atveju dokumentus galima susidėti į du portfelius: vieną skirti medžiagai, su kuria ketinama dirbti savaitgaliais, ir kelionėms, kitą, mažesnį (arba diplomatą) – kasdieniam naudojimui.Į portfelį dedami visi būtini daiktai – keletas aplankų, laikraštis, bloknotas, rašikliai ir t.t., tai yra visa, ko daugeliui vyrų reikia nuolat. Kai kurie portfeliai turi patogias nuimamas rankenas, taigi juos galima nešioti visaip. Ploni odiniai aplankai tinkami tik patalpų viduje, nes jie gali būti dingstis manyti, kad asmens statusas nereikšmingas. Jei asmuo įeina į pagrindinę komandos sudėtį, portfelis rodo svarbią jo padėtį, vadovo funkciją.
Portfeliai ir lagaminėliai (diplomatai) Patartina rinktis tamsios spalvos odą: juodos, vėžlio šarvo, raudonmedžio, tamsiai bordo, anglių arba tamsiai mėlynos.
Vyro garderobą papildo dviejų rūšių nosinės: mažesnių, iš batisto ar šilko, paskirtis – estetinė, didesnių, baltų, baltų su švelniais dryželiais ar langeliais, – praktinė. Estetinės paskirties nosinės nešiojamos visų iškilmingų aprangų – vizitinio kostiumo, frako, smokingo – kišenaitėje. Prie klubinio stiliaus drabužių jų paprastai nereikia, bet tai nėra griežta taisyklė.
Šilkinės nosinės į frako ar smokingo kišenę įkišamos laisvai, taip, kad vos vos kyšotų. Kitais atvejais batisto nosinaitės sulankstomos juostos forma ir iš kišenės kyšo apie 1 cm arba trikampiu. Tačiau bet kuriuo atveju jos neturi būti dantytos, per daug išsikišusios arba karoti.
Praktinės paskirties nosinės demonstruoti nereikia, jos vieta – vidinė dešiniosios švarko pusės kišenė, iš kurios ją galima ištraukti kairiąja ranka.
Šilko nosinė išorinėje švarko kišenėlėje gali pagyvinti kostiumą ir padaryti jį nekasdienį. Nosinė turi derėti prie kostiumo, kaklaraiščio ar marškinių, bet svarbiausia – prie kaklaraiščio. Geriausia, kad nosinė būtų vienspalvė ir kad ta pati spalva būtų ir vyraujanti kaklaraiščio spalva. Nosinė gali būti kitokio piešinio nei kaklaraištis, tačiau tokios pat spalvinės gamos.
Diržai ir petnešos. Jeigu kelnės su kilpomis, diržas būtinas. Jei liemuo storokas ir kelnės smunka, pagerinti bendrą vaizdą gali tik diržas.Diržas prie darbe dėvimo kostiumo turi būti paprastas ir elegantiškas, tačiau geros kokybės, odinis, juodos, pilkos, tamsiai mėlynos arba tamsiai kaštoninės spalvos. Metalu puoštus modelius verčiau palikti džinsams.
Petnešos – puiki išeitis vyrams, nepakenčiantiems suveržto juosmens. Reikia tik pasirinkti jas neryškios spalvos ir rašto, kad „nesipjautų“ su kaklaraiščiu, – tai bus labai svarbu nusivilkus švarką.
Komentarai